Bandžiau suvokti kas vyksta. Vis dar negalėjau patikėti, kad tai nutiko būtent jam. Jis . . . jis buvo visas mano gyvenimas. Mes jau buvome pradėję šeimą. O dabar . . . viskas subyrėjo į šipulius. Policija sakė, kad avarija įvyko dėl greičio viršijimo ir neatsargaus vairavimo slidžiame kelyje. Bet aš netikėjau tuo. Numaniau kas prie to nagus prikišęs . . . Kaip galėdama greičiau nuvažiavau į ligoninę pas J. Pirmiausia pamačiau jo mamą. Ji sėdėjo šalia palatos, žiūrėjo į vieną tašką, o ašaros pačios jai bėgo iš akių . . . Aš pribėgau prie jos ir apsikabinau. Abi apsikabinusios tylėjome ir verkėme. Nuėjau pas J į palatą. Jis ten gulėjo, prijungtas prie visokių aparatų, be jokių gyvybės ženklų. Pamačius jį tokį prieš akis prabėgo visas tas laikas praleistas kartu su juo. Aš tikėjau, kad jis atlaikys tai . . .
Kiekvieną dieną budėdavau prie J lovos, tikėjausi, laukiau, kada jis pabus iš komos. Gydytojai teikė mažai vilčių, kad jis išgyvens. Galvojau apie mus, apie mūsų būsimą vaikelį . . . Ir pagaliau, vieną vakarą jis pabudo. Mane pamatęs nusišypsojo ir pasakė: „Myliu Tave gyvenime mano“ - tada atėjo gydytojai ir man teko išeiti. Patikėjau,kad jam pagerėjo. Po kiek laiko gydytojai išėjo iš palatos ir pasakė, kad jis mirė. Išgirdusi tai pasijutau labai blogai ir nualpau. Atsibudau ligoninėje, beveik parą prabuvau be sąmonės. Pamačiau seselę, ji žiūrėjo į mane pilnomis gailesčio akimis. Supratau, kad dar kažkas nutiko. Tiesa. Aš netekau vaikelio . . . Per parą netekau visos savo gyvenimo prasmės . . .
Nuoširdžiai, O
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą