Something special

Ilgai susitikinėjau su J. Bent pora dienų per savaitę mes praleisdavome kartu. Vėl pradėjau normaliai lankyti paskaitas, nors ir galvojau perstoti kitur. Viskas mano gyvenime pradėjo tvarkytis, bet įsipareigoti vis dar bijojau, žaizdos mano širdyje dar nebuvo užgijusios. Bijojau prisileisti J per arti, nors jis ir labai man patiko. Man su juo buvo gera. Bandžiau jį vis geriau pažinti, perprasti ir nejučiomis jį įsimylėjau. Jis buvo toks vyras apie kurį aš svajojau. Sutikau su juo draugauti. Jaučiausi labai laiminga, bet tuo pačiu metu ir labai bijojau. Vis svarsčiau kaip jam pasakyti kur aš įsivėlusi, o labiausiai bijojau kaip reaguos A sužinojęs, kad aš turiu draugą, nes be jo žinios niekas negalėjo nieko padaryti, o tuo labiau ,kad jis mane, po to kas nutiko, laikė viena iš savų... Aš bijojau, kad jis ko nors nepadarytų J.

Vieną vakarą aš su J vaikščiojome mieste. Staiga aš pamačiau, kad priešais mus ateina A su mūsiškiais. Nebebuvo kur dėtis, jie mus pamatė. A visada sveikindamasis mane apkabindavo, J pažiūrėjo keistai, bet nieko nesakė. Aš pristačiau visiems J kaip savo vaikiną, nors ir bijojau. Išgirdus šią žinią, A veidas persimainė, bet viskas tuo ir baigėsi. Nuėjome visi savo keliais. Paėjėjus toliau aš pasakiau J:

-Mes turime pasikalbėti, - vos galėjau sulaikyti ašaras...

Nuvažiavome pas mane namo. Draugė buvo išvažiavusi. Padariau kavos ir trumpam išėjau į kitą kambarį. Nenorėjau, kad jis matytų mane verkiančią... Kai nusiraminau - grįžau. Pasiėmiau puodelį mėtų arbatos, atsisėdau priešais J ir viską jam papasakojau. Absoliučiai viską. Nepavyko nugalėti savęs ir pradėjau verkti. Jausmas buvo toks lyg dar kartą pergyvenčiau visą tą košmarą, buvo siaubinga. J kurį laiką sėdėjo prieš mane netekęs žado, vėliau atsisėdo arčiau ir apkabino mane. Aš visa drebėjau... Atsisėdome ant sofos, jis mane apkabino, užklojo pledu... Jis nieko neklausinėjo, jautė kaip man sunku viską jam pasakoti, jis tik klausėsi. Jis sužinojo viską. Pasakiau jam, kad dabar jis turi saugotis, nežinia ką A gali padaryti dėl to. Jaučiausi visiška bejėgė...

Visada Jūsų, O.

The beginning

Aš esu palyginus nedidelio ūgio, šviesių plaukų, mėlynų akių, stipraus charakterio mergina. Dabar jau man virš 20 metų, studijuoju.Užaugau dideliame mieste, tokiame kur ramiai ir paprastai gyventi buvo labai sunku. Paprastu vaiku čia būti tiesiog negalėjau, tokių čia netoleravo. Todėl teko susirasti draugų, įtakingų draugų, su geromis pažintimis. Neturėdamas "stogo" čia buvai niekas. Norėjau gyventi ramiai ir užtikrintai, norėjau nieko nebijoti. Per didelius vargus prisikasiau prie tų žmonių. Iš pradžių jie labai įtariai į mane žiūrėjo, bet po kurio laiko man pavyko užsitarnauti jų pagarbą ir palankumą. Jau buvau jų dalis. Iš karto buvau įtraukta į jų verslą. Jie buvo paplitę visoje Lietuvoje. Jų buvo ir mano mokykloje, tame tarpe ir mano klasiokas, labai geras mano draugas, kuris man apie tai nieko nebuvo sakęs. Tada jau mokykloje galėjau jaustis visiškai saugi. Arba bet kur kur būdavau su jais. Po vieno rimto susirėmimo su jų priešais pamačiau, kad viskas nėra taip paprasta, kaip atrodė man, naiviam vaikui, iš pirmo žvilgsnio. Negalėjom vaikščioti po vieną, net į pasimatymus mane lydėdavo bent vienas iš jų. Seni draugai pasimiršo. Namie praleisdavau minimaliai laiko, dažniausiai būdavau su jais. mano mokslams tai nekenkė, mokiausi puikiai kaip ir prieš tai. Sulaukus paauglystės vis dažniau pykdavausi su mama, būdavo taip, kad dėl to ilgą laiką negrįždavau namo. Turėjau vyresnę sesę, su ja santykiai buvo visada puikūs, mes supratome viena kitą. Bet dėl nesibaigiančių pykčių su mama nusprendžiau išsikraustyti iš karto kai man sukaks 18 metų. Pinigų turėjau pakankamai, nes jau ilgą laiką buvau įtraukta į tą verslą. Tėvo neturėjau, bent jau taip sakydavo mama. Jis mus tris paliko kai aš dar buvau visai mažytė. Jam neapykantos nejaučiau, ne taip kaip sesė ir mama. Jis man nieko blogo nebuvo padaręs. Bent jau to neatsiminiau. Susitikdavome retkarčiais. Jis gyveno vienas, savo naujai pastatytame name. Praktiškai, turėjo tik mane. Tai kai sulaukiau 18 metų išsikrausčiau iš namų, su geriausia drauge išsinuomavome butą. Tada ir mano santykiai su mama pagerėjo. Gyvenome gerai, nieko netrūko, puikiais rezultatais baigėme vidurinę...

Nuoširdžiai Jūsų O.