Something special

Ilgai susitikinėjau su J. Bent pora dienų per savaitę mes praleisdavome kartu. Vėl pradėjau normaliai lankyti paskaitas, nors ir galvojau perstoti kitur. Viskas mano gyvenime pradėjo tvarkytis, bet įsipareigoti vis dar bijojau, žaizdos mano širdyje dar nebuvo užgijusios. Bijojau prisileisti J per arti, nors jis ir labai man patiko. Man su juo buvo gera. Bandžiau jį vis geriau pažinti, perprasti ir nejučiomis jį įsimylėjau. Jis buvo toks vyras apie kurį aš svajojau. Sutikau su juo draugauti. Jaučiausi labai laiminga, bet tuo pačiu metu ir labai bijojau. Vis svarsčiau kaip jam pasakyti kur aš įsivėlusi, o labiausiai bijojau kaip reaguos A sužinojęs, kad aš turiu draugą, nes be jo žinios niekas negalėjo nieko padaryti, o tuo labiau ,kad jis mane, po to kas nutiko, laikė viena iš savų... Aš bijojau, kad jis ko nors nepadarytų J.

Vieną vakarą aš su J vaikščiojome mieste. Staiga aš pamačiau, kad priešais mus ateina A su mūsiškiais. Nebebuvo kur dėtis, jie mus pamatė. A visada sveikindamasis mane apkabindavo, J pažiūrėjo keistai, bet nieko nesakė. Aš pristačiau visiems J kaip savo vaikiną, nors ir bijojau. Išgirdus šią žinią, A veidas persimainė, bet viskas tuo ir baigėsi. Nuėjome visi savo keliais. Paėjėjus toliau aš pasakiau J:

-Mes turime pasikalbėti, - vos galėjau sulaikyti ašaras...

Nuvažiavome pas mane namo. Draugė buvo išvažiavusi. Padariau kavos ir trumpam išėjau į kitą kambarį. Nenorėjau, kad jis matytų mane verkiančią... Kai nusiraminau - grįžau. Pasiėmiau puodelį mėtų arbatos, atsisėdau priešais J ir viską jam papasakojau. Absoliučiai viską. Nepavyko nugalėti savęs ir pradėjau verkti. Jausmas buvo toks lyg dar kartą pergyvenčiau visą tą košmarą, buvo siaubinga. J kurį laiką sėdėjo prieš mane netekęs žado, vėliau atsisėdo arčiau ir apkabino mane. Aš visa drebėjau... Atsisėdome ant sofos, jis mane apkabino, užklojo pledu... Jis nieko neklausinėjo, jautė kaip man sunku viską jam pasakoti, jis tik klausėsi. Jis sužinojo viską. Pasakiau jam, kad dabar jis turi saugotis, nežinia ką A gali padaryti dėl to. Jaučiausi visiška bejėgė...

Visada Jūsų, O.

Beginning

Taip ir gyvenau kurį laiką, mane graužė sąžinė ir dar kažkokie kiti negeri jausmai. Draugai sakė, kad pasikeičiau, pasidariau tyli, rami, akys taip nebeblizgėjo kaip seniau. Buvau kaip nesava. Paranoja vis dar tesėsi, visada visko bijojau, bet ko gero veltui. Tada, aišku, taip neatrodė. Mano visas gyvenimas tapo paprasčiausiu egzistavimu. Negalėjau visko taip paprastai pamiršti. Tiesiog nekenčiau vyrų... Atgimdavo vis blogesni prisiminimai, ne tik iš to laikotarpio, bet iš tolimesnės praeities. Geriausio draugo mirtis, tėčio išėjimas, beprasmiška mylimo vaikino netektis, visos praeities nelaimės išlindo vienu metu...

Vieną dieną susiruošiau vykti į miestą su reikalais. Tai buvo retas atvejis tuo metu. Išėjau iš savo laiptinės, ėjau link mašinos. Tik atidarius dureles pajutau kažkieno rankas man ant liemens. Pradėjau paniškai drebėti, lėtai atsisukau pažiūrėti kas tai. Laimei, atsisukusi išvydau didelę mano, praktiškai naujo, kaimyno šypseną. Pavadinkime jį J. Jis gyveno netoli manęs jau kurį laiką, bet aš jį retai matydavau. Pamatęs mano akis, kupinas siaubo, jis kiek atsitraukė, bet vis taip pat žaviai šypsojosi. Nusišypsojau ir aš. Neatsiminiau kada taip buvo. Jis norėjo mane kažkur pakviesti, bet pasakiusi, kad skubu išvažiavau. Žinojau apie jį nemažai, nes jis kadaise mokėsi su mano labai gera drauge vienoje mokykloje ir jie buvo gana geri draugai. Dar ilgai J mane taip gąsdindavo kieme, net pradėjau prie to priprasti. Jis taip bandė mane įkalbėti kur nors su juo nueiti. Po visų tų įvykių man mažiausiai ko reikėjo, tai vaikino. Ilgai išsisukinėjau, bandžiau rasti pasiteisinimų, bet vieną vakarą jo žvilgsnis mane įkalbėjo...

Buvo labai šaltas rudens vakaras. Po to supratau, kad apsirengiau tikrai ne pagal oro sąlygas. Bet tiek to. Visą dieną tam ruošiausi, labiausiai tai morališkai, vis dvejojau. Galiausiai paskambinau gerai draugei (pavadinkime ją B), tai kuri pažinojo J. Papasakojau situaciją, ji mane nuramino. J mane nusivedė pavakarieniauti. Buvo labai švelnus, dėmesingas, mane pralinksmino. Tą vakarą su juo man buvo gera. Po to ėjome pasivaikščioti į miestą. Pasidarė šalta, jis mane apgaubė savo švarku. Buvau labai pasiilgus paprasčiausio vyriško švelnumo. Po to J palydėjo mane namo... Net draugė, su kuria gyvenau, sakė, kad mane jau senai matė tai besišypsančią...

Nuoširdžiai, O.

Deep into my heart

Buvę visokių berniukų mano gyvenime. Nieko rimto nebuvau atradus, kol supratau, kad kažką jaučiu savo klasiokui, mano geriausiam draugui. Pavadinkime jį D. Kai viską su savimi išsiaiškinau pasiryžau jam pasipasakoti. Jis pasakė, kad senai man jaučia meilę, bet bijojo tai man pasakyti, nes manė, kad tai sugriautų mūsų draugystę. Anaiptol, jau vienuoliktoje klasėje pradėjome draugauti.Ištisai buvome kartu, dviese arba pas grupuotės narius. Viskas buvo idealu, tris metus pradraugavome labai gražiai, bet po to prasidėjo nesutarimai. Jis pradėjo vis dažniau gerti. Kritinis taškas buvo pasiektas kai jis prieš mane pakėlė ranką. Pareiškiau, kad jį palieku. Visą savaitę jis lindo man į akis, atsiprašinėjo visaip kaip galėjo, teisinosi, kad buvo girtas, nesuprato ką darė... Jaučiau, kad vis dar jį myliu, atleidau. ramybė tesėsi gal kokį mėnesį ir vėl tai nutiko. naivu buvo tikėtis, kad jis pasikeitė. Mečiau jį galutinai. Jis dar bandė taikytis gražiuoju, aš nesileidau į kalbas su juo, tada ir prasidėjo viskas. Prasidėjo persekiojimai, užpuolinėjimai. Niekaip nenorėjo man duoti ramybės. Ilgai galvojau kas man galėtų padėti. Nusprendžiau kreiptis į mūsų vadeivą A. Tik jis galėjo suvaldyti D. Bijojau eiti kalbėtis su A dėl to, pasirodo manęs nuojauta neapgavo. Nuėjau pas jį, viską jam išdėsčiau, o jis pasakė tik tiek: "Naktis su manim ir jis daugiau prie tavęs nebelys". Aš pažiūrėjau į jį akimis kuriose atsispindėjo siaubas. Negi jis taip galėjo padaryti... Tas kuris kadaise keršijo už mano nuskriaustą draugę... O dabar pats taip elgiasi... Bandžiau ieškoti kitų išeičių, bet puldinėjimai darėsi vis baisesni, man prasidėjo paranoja, ištisai sėdėdavau namie užsidarius, bijodavau betkokio neaiškaus garso, nežinojau kaip gelbėtis, negalėdavau užmigti,  ištisas dienas verkdavau... Apimta nevilties ryžausi padaryti tai ką sakė A. Paskambinau jam, susitarėm. " Žinojau, kad pasirinksi tinkamą sprendimą, visada mačiau, kad esi protinga, mažute" - pasakė jis. Verkdama namie nemažai išgėriau ir išvažiavau. Atvažiavau pas A, visa drebėjau, jis pasiūlė išgerti. Gėriau daug, kad nieko nejausčiau, nieko neprisiminčiau...Jaučiau kaip kaupiasi ašaros, nenorėjau, kad jis mane pamatytų verkiančią... Nuėjau į tualetą, išsiverkiau, grįžau. " Ateik čia, mažute... " - pasakė. Jis visada taip mane vadino. Turėjau senai suprasti kaip viskas bus. Įvyko tai... Pradėjo ašaros riedėti nevaldomai. Jis neleido man niekur važiuoti tą naktį. Užsirakinau tualete, atsisėdus ant grindų pradėjau verkti, drebėti... Jis kiek laiko šaukė mane, bet aš nesiklausiau... Nenorėjau to prisiminti, bet vis tos mintys lindo į galvą... Visą naktį prabuvau ten su ašaromis ir siaubu akyse... Ryte išėjau iš ten, jis mane pasitiko su šypsena, mane nukratė šiurpas. Jis pasakė "Dabar viskas bus sutvarkyta, mažute". Pasiūlė papusryčiauti kartu, bet pamelavau, kad skubu ir greitai grįžau namo. Draugė buvo susirūpinusi kur buvau dingusi... Ilgai pragulėjau karštoje vonioje ir nuėjau į lovą. Buvau išsekusi, norėjau neprisiminti, reikėjo poilsio. Tos mintys vis nedavė man ramybės. Su ašaromis akyse pagaliau užmigau. Tokia mano būsena tesėsi ilgai. Niekur nėjau, su niekuo nesusitikinėjau, su niekuo nekalbėjau, nieko nenorėjau matyti. Kai pagaliau ryžausi išeiti iš namų, pamačiau D. Matėsi, kad jis nukentėjęs... Šlubavo, antakis ir lūpa prakirsti, fanaras... Tai A darbas... D jam nepakluso... Jis į mane tik pažiūrėjo ir iš karto nuėjo, nieko nesakęs...

Nuoširdžiai Jūsų, O.

The beginning

Aš esu palyginus nedidelio ūgio, šviesių plaukų, mėlynų akių, stipraus charakterio mergina. Dabar jau man virš 20 metų, studijuoju.Užaugau dideliame mieste, tokiame kur ramiai ir paprastai gyventi buvo labai sunku. Paprastu vaiku čia būti tiesiog negalėjau, tokių čia netoleravo. Todėl teko susirasti draugų, įtakingų draugų, su geromis pažintimis. Neturėdamas "stogo" čia buvai niekas. Norėjau gyventi ramiai ir užtikrintai, norėjau nieko nebijoti. Per didelius vargus prisikasiau prie tų žmonių. Iš pradžių jie labai įtariai į mane žiūrėjo, bet po kurio laiko man pavyko užsitarnauti jų pagarbą ir palankumą. Jau buvau jų dalis. Iš karto buvau įtraukta į jų verslą. Jie buvo paplitę visoje Lietuvoje. Jų buvo ir mano mokykloje, tame tarpe ir mano klasiokas, labai geras mano draugas, kuris man apie tai nieko nebuvo sakęs. Tada jau mokykloje galėjau jaustis visiškai saugi. Arba bet kur kur būdavau su jais. Po vieno rimto susirėmimo su jų priešais pamačiau, kad viskas nėra taip paprasta, kaip atrodė man, naiviam vaikui, iš pirmo žvilgsnio. Negalėjom vaikščioti po vieną, net į pasimatymus mane lydėdavo bent vienas iš jų. Seni draugai pasimiršo. Namie praleisdavau minimaliai laiko, dažniausiai būdavau su jais. mano mokslams tai nekenkė, mokiausi puikiai kaip ir prieš tai. Sulaukus paauglystės vis dažniau pykdavausi su mama, būdavo taip, kad dėl to ilgą laiką negrįždavau namo. Turėjau vyresnę sesę, su ja santykiai buvo visada puikūs, mes supratome viena kitą. Bet dėl nesibaigiančių pykčių su mama nusprendžiau išsikraustyti iš karto kai man sukaks 18 metų. Pinigų turėjau pakankamai, nes jau ilgą laiką buvau įtraukta į tą verslą. Tėvo neturėjau, bent jau taip sakydavo mama. Jis mus tris paliko kai aš dar buvau visai mažytė. Jam neapykantos nejaučiau, ne taip kaip sesė ir mama. Jis man nieko blogo nebuvo padaręs. Bent jau to neatsiminiau. Susitikdavome retkarčiais. Jis gyveno vienas, savo naujai pastatytame name. Praktiškai, turėjo tik mane. Tai kai sulaukiau 18 metų išsikrausčiau iš namų, su geriausia drauge išsinuomavome butą. Tada ir mano santykiai su mama pagerėjo. Gyvenome gerai, nieko netrūko, puikiais rezultatais baigėme vidurinę...

Nuoširdžiai Jūsų O.

Welcome !

Pirmasis blogo įrašas. Blogo apie mano gyvenimą. Tai savotiškas mano dienoraštis. Čia pasakosiu visus savo gyvenimo nutikimus, pakilimus ir nuopolius, viską, nieko nenuslėpsiu. Dėl savaime suprantamų priežasčių neatskleisiu savo tapatybės. Svarbiausia, kad tai - tikras gyvenimas, realus šių dienų pasaulis. Vieni mane pasmerksit, kiti sakysit, kad nemoku gyventi, o treti gal ir suprasit. Tikiu, kad mano istorija sukels skirtingų emocijų.

Pirmuosiuose blogo įrašuose aš papasakosiu savo gyvenimo istoriją iki dabar, visus svarbiausius ir įsimintiniausius įvykius. Paskui tai bus kaip mano dienoraštis. Neprižadu rašyti kiekvieną dieną, bet aš pasistengsiu, kad Jums būtų įdomu. 

Visada Jūsų O.