Beginning

Taip ir gyvenau kurį laiką, mane graužė sąžinė ir dar kažkokie kiti negeri jausmai. Draugai sakė, kad pasikeičiau, pasidariau tyli, rami, akys taip nebeblizgėjo kaip seniau. Buvau kaip nesava. Paranoja vis dar tesėsi, visada visko bijojau, bet ko gero veltui. Tada, aišku, taip neatrodė. Mano visas gyvenimas tapo paprasčiausiu egzistavimu. Negalėjau visko taip paprastai pamiršti. Tiesiog nekenčiau vyrų... Atgimdavo vis blogesni prisiminimai, ne tik iš to laikotarpio, bet iš tolimesnės praeities. Geriausio draugo mirtis, tėčio išėjimas, beprasmiška mylimo vaikino netektis, visos praeities nelaimės išlindo vienu metu...

Vieną dieną susiruošiau vykti į miestą su reikalais. Tai buvo retas atvejis tuo metu. Išėjau iš savo laiptinės, ėjau link mašinos. Tik atidarius dureles pajutau kažkieno rankas man ant liemens. Pradėjau paniškai drebėti, lėtai atsisukau pažiūrėti kas tai. Laimei, atsisukusi išvydau didelę mano, praktiškai naujo, kaimyno šypseną. Pavadinkime jį J. Jis gyveno netoli manęs jau kurį laiką, bet aš jį retai matydavau. Pamatęs mano akis, kupinas siaubo, jis kiek atsitraukė, bet vis taip pat žaviai šypsojosi. Nusišypsojau ir aš. Neatsiminiau kada taip buvo. Jis norėjo mane kažkur pakviesti, bet pasakiusi, kad skubu išvažiavau. Žinojau apie jį nemažai, nes jis kadaise mokėsi su mano labai gera drauge vienoje mokykloje ir jie buvo gana geri draugai. Dar ilgai J mane taip gąsdindavo kieme, net pradėjau prie to priprasti. Jis taip bandė mane įkalbėti kur nors su juo nueiti. Po visų tų įvykių man mažiausiai ko reikėjo, tai vaikino. Ilgai išsisukinėjau, bandžiau rasti pasiteisinimų, bet vieną vakarą jo žvilgsnis mane įkalbėjo...

Buvo labai šaltas rudens vakaras. Po to supratau, kad apsirengiau tikrai ne pagal oro sąlygas. Bet tiek to. Visą dieną tam ruošiausi, labiausiai tai morališkai, vis dvejojau. Galiausiai paskambinau gerai draugei (pavadinkime ją B), tai kuri pažinojo J. Papasakojau situaciją, ji mane nuramino. J mane nusivedė pavakarieniauti. Buvo labai švelnus, dėmesingas, mane pralinksmino. Tą vakarą su juo man buvo gera. Po to ėjome pasivaikščioti į miestą. Pasidarė šalta, jis mane apgaubė savo švarku. Buvau labai pasiilgus paprasčiausio vyriško švelnumo. Po to J palydėjo mane namo... Net draugė, su kuria gyvenau, sakė, kad mane jau senai matė tai besišypsančią...

Nuoširdžiai, O.