My life is gone

Bandžiau suvokti kas vyksta. Vis dar negalėjau patikėti, kad tai nutiko būtent jam. Jis . . . jis buvo visas mano gyvenimas. Mes jau buvome pradėję šeimą. O dabar . . . viskas subyrėjo į šipulius. Policija sakė, kad avarija įvyko dėl greičio viršijimo ir neatsargaus vairavimo slidžiame kelyje. Bet aš netikėjau tuo. Numaniau kas prie to nagus prikišęs . . . Kaip galėdama greičiau nuvažiavau į ligoninę pas J. Pirmiausia pamačiau jo mamą. Ji sėdėjo šalia palatos, žiūrėjo į vieną tašką, o ašaros pačios jai bėgo iš akių . . . Aš pribėgau prie jos ir apsikabinau. Abi apsikabinusios tylėjome ir verkėme. Nuėjau pas J į palatą. Jis ten gulėjo, prijungtas prie visokių aparatų, be jokių gyvybės ženklų. Pamačius jį tokį prieš akis prabėgo visas tas laikas praleistas kartu su juo. Aš tikėjau, kad jis atlaikys tai . . .

Kiekvieną dieną budėdavau prie J lovos, tikėjausi, laukiau, kada jis pabus iš komos. Gydytojai teikė mažai vilčių, kad jis išgyvens.  Galvojau apie mus, apie mūsų būsimą vaikelį . . . Ir pagaliau, vieną vakarą jis pabudo. Mane pamatęs nusišypsojo ir pasakė: „Myliu Tave gyvenime mano“ -  tada atėjo gydytojai ir man teko išeiti. Patikėjau,kad jam pagerėjo. Po kiek laiko gydytojai išėjo iš palatos ir pasakė, kad jis mirė. Išgirdusi tai pasijutau labai blogai ir nualpau. Atsibudau ligoninėje, beveik parą prabuvau be sąmonės. Pamačiau seselę, ji žiūrėjo į mane pilnomis gailesčio akimis. Supratau, kad dar kažkas nutiko. Tiesa. Aš netekau vaikelio . . . Per  parą netekau visos savo gyvenimo prasmės . . .

Nuoširdžiai, O



My world is nothing without you

Su kiekviena diena mylėjau J vis labiau ir labiau. Susikūrėme savo naują gyvenimą, savo buitį. Norėjome užmiršti viską kas mus skaudino ir neleido laimingai gyventi. Bandžiau kaip galima labiau atsiriboti nuo praeito gyvenimo etapo, bet viskas buvo ne taip lengva. A vis bandydavo mane supykdyti su J, bet jam nepavykdavo, per daug mes vienas kitą mylėjome. Ir A negalėjo pakęsti šios minties . . .

Vieną savaitgalį, mano draugai pasikvietė mane su J pas juos pasisvečiuoti. Ši mano draugė su savo vyru ir vaikeliu man buvo tobulos šeimos pavyzdys (draugė I, jos vyras M). Nepamenu net kiek laiko jie išbuvo kartu, bet žinau, kad labai ilgai. Po to susituokė ir susilaukė vaikučio. I man visada buvo kaip sesė, visada patardavo, paguosdavo, kai reikėjo tai ir į protą atvesdavo. Mylėjau ją nežmoniškai. M visada man buvo kaip vyresnysis brolis. Patardavo vyriškais klausimais, padėdavo atsikratyti nepageidaujamų pažinčių. Jie abu mano širdyje užėmė ypatingą vietą.
Tą savaitgalį su jais ir dar pora kitų draugų praleidome nuostabiai. Jie mums parodė kiek džiaugsmo gali suteikti gyvenimas šeimoje ir vaikučio auginimas.
Grįžę namo su J prašnekėjome apie tai visą naktį, kol galiausiai nusprendėme: Norime vaikelio. Praėjus daugiau nei mėnesiui, mūsų svajonė tapo labai realia. Aš turėjau vaikelį po savo širdimi.

Mes buvome neapsakomai laimingi žinodami, kad tuoj būsime tėveliai. Vakarais ilgai kalbėdavomės, kurdavome nuostabius ateities planus, su nekantrumu laukėme tos dienos kai išvysime vaikelį.

Vieną vakarą labai užsimaniau kažko saldaus, todėl su J kartu išsikepėme pyragą. Gaminimas su juo man visada suteikdavo labai daug laimės. Padengiau gražiai stalą, uždegiau žvakių. Tikėjomės praleisti puikų vakarą. Prisismaližiavę sugalvojome pažiūrėti filmą. Apsikloję dekiu, romantiškai susiglaudę žiūrėjome filmą.
Pasigirdo skambutis. Kažkas paskambino J. Jis atsistojo, atsiliepė, bet stovėjo šalia manęs. J kalbėjo mažai, skambutis akivaizdžiai jį sunervino. J ištarė: "Tai turi baigtis, pamatysi, aš pasieksiu savo!"- ir padėjo ragelį. Aš paklausiau kas vyksta, o jis tik pasakė, kad jokiu būdu nesijaudinčiau ir kažkur išvažiavo. Mintys nedavė man ramybės: kas skambino, ko norėjo, kur išvažiavo J, kas dabar bus . . . Širdis drebėjo, nerimas mane sukaustė. Minutės slinko taip lėtai, lyg amžinybė. Bandžiau dar skambinti J. Jis neatsiliepė, po to operatorė pasakė, kad jo telefonas išjungtas. Bijojau blogiausio. Visą naktį prasėdėjau ant sofos ir laukiau jo. Paryčiais sulaukiau skambučio. Pamačius, kad skambina J mama man lyg kas suspaudė širdį.
-J . . . J pateko į baisią avariją. Jam labai blogai. Koma. Paskubėk . . .
Negalėjau tuo patikėti, nenorėjau tuo tikėti . . . Tik ne jam. Tai negalėjo nutikti būtent jam. Tik ne tai . . . Bandžiau atsikelti, bet parkritau ant kelių ir ašaros pradėjo tekėti upeliu . . .

Amžinai Jūsų, O

Deep into my heart

Buvę visokių berniukų mano gyvenime. Nieko rimto nebuvau atradus, kol supratau, kad kažką jaučiu savo klasiokui, mano geriausiam draugui. Pavadinkime jį D. Kai viską su savimi išsiaiškinau pasiryžau jam pasipasakoti. Jis pasakė, kad senai man jaučia meilę, bet bijojo tai man pasakyti, nes manė, kad tai sugriautų mūsų draugystę. Anaiptol, jau vienuoliktoje klasėje pradėjome draugauti.Ištisai buvome kartu, dviese arba pas grupuotės narius. Viskas buvo idealu, tris metus pradraugavome labai gražiai, bet po to prasidėjo nesutarimai. Jis pradėjo vis dažniau gerti. Kritinis taškas buvo pasiektas kai jis prieš mane pakėlė ranką. Pareiškiau, kad jį palieku. Visą savaitę jis lindo man į akis, atsiprašinėjo visaip kaip galėjo, teisinosi, kad buvo girtas, nesuprato ką darė... Jaučiau, kad vis dar jį myliu, atleidau. ramybė tesėsi gal kokį mėnesį ir vėl tai nutiko. naivu buvo tikėtis, kad jis pasikeitė. Mečiau jį galutinai. Jis dar bandė taikytis gražiuoju, aš nesileidau į kalbas su juo, tada ir prasidėjo viskas. Prasidėjo persekiojimai, užpuolinėjimai. Niekaip nenorėjo man duoti ramybės. Ilgai galvojau kas man galėtų padėti. Nusprendžiau kreiptis į mūsų vadeivą A. Tik jis galėjo suvaldyti D. Bijojau eiti kalbėtis su A dėl to, pasirodo manęs nuojauta neapgavo. Nuėjau pas jį, viską jam išdėsčiau, o jis pasakė tik tiek: "Naktis su manim ir jis daugiau prie tavęs nebelys". Aš pažiūrėjau į jį akimis kuriose atsispindėjo siaubas. Negi jis taip galėjo padaryti... Tas kuris kadaise keršijo už mano nuskriaustą draugę... O dabar pats taip elgiasi... Bandžiau ieškoti kitų išeičių, bet puldinėjimai darėsi vis baisesni, man prasidėjo paranoja, ištisai sėdėdavau namie užsidarius, bijodavau betkokio neaiškaus garso, nežinojau kaip gelbėtis, negalėdavau užmigti,  ištisas dienas verkdavau... Apimta nevilties ryžausi padaryti tai ką sakė A. Paskambinau jam, susitarėm. " Žinojau, kad pasirinksi tinkamą sprendimą, visada mačiau, kad esi protinga, mažute" - pasakė jis. Verkdama namie nemažai išgėriau ir išvažiavau. Atvažiavau pas A, visa drebėjau, jis pasiūlė išgerti. Gėriau daug, kad nieko nejausčiau, nieko neprisiminčiau...Jaučiau kaip kaupiasi ašaros, nenorėjau, kad jis mane pamatytų verkiančią... Nuėjau į tualetą, išsiverkiau, grįžau. " Ateik čia, mažute... " - pasakė. Jis visada taip mane vadino. Turėjau senai suprasti kaip viskas bus. Įvyko tai... Pradėjo ašaros riedėti nevaldomai. Jis neleido man niekur važiuoti tą naktį. Užsirakinau tualete, atsisėdus ant grindų pradėjau verkti, drebėti... Jis kiek laiko šaukė mane, bet aš nesiklausiau... Nenorėjau to prisiminti, bet vis tos mintys lindo į galvą... Visą naktį prabuvau ten su ašaromis ir siaubu akyse... Ryte išėjau iš ten, jis mane pasitiko su šypsena, mane nukratė šiurpas. Jis pasakė "Dabar viskas bus sutvarkyta, mažute". Pasiūlė papusryčiauti kartu, bet pamelavau, kad skubu ir greitai grįžau namo. Draugė buvo susirūpinusi kur buvau dingusi... Ilgai pragulėjau karštoje vonioje ir nuėjau į lovą. Buvau išsekusi, norėjau neprisiminti, reikėjo poilsio. Tos mintys vis nedavė man ramybės. Su ašaromis akyse pagaliau užmigau. Tokia mano būsena tesėsi ilgai. Niekur nėjau, su niekuo nesusitikinėjau, su niekuo nekalbėjau, nieko nenorėjau matyti. Kai pagaliau ryžausi išeiti iš namų, pamačiau D. Matėsi, kad jis nukentėjęs... Šlubavo, antakis ir lūpa prakirsti, fanaras... Tai A darbas... D jam nepakluso... Jis į mane tik pažiūrėjo ir iš karto nuėjo, nieko nesakęs...

Nuoširdžiai Jūsų, O.