Something special

Ilgai susitikinėjau su J. Bent pora dienų per savaitę mes praleisdavome kartu. Vėl pradėjau normaliai lankyti paskaitas, nors ir galvojau perstoti kitur. Viskas mano gyvenime pradėjo tvarkytis, bet įsipareigoti vis dar bijojau, žaizdos mano širdyje dar nebuvo užgijusios. Bijojau prisileisti J per arti, nors jis ir labai man patiko. Man su juo buvo gera. Bandžiau jį vis geriau pažinti, perprasti ir nejučiomis jį įsimylėjau. Jis buvo toks vyras apie kurį aš svajojau. Sutikau su juo draugauti. Jaučiausi labai laiminga, bet tuo pačiu metu ir labai bijojau. Vis svarsčiau kaip jam pasakyti kur aš įsivėlusi, o labiausiai bijojau kaip reaguos A sužinojęs, kad aš turiu draugą, nes be jo žinios niekas negalėjo nieko padaryti, o tuo labiau ,kad jis mane, po to kas nutiko, laikė viena iš savų... Aš bijojau, kad jis ko nors nepadarytų J.

Vieną vakarą aš su J vaikščiojome mieste. Staiga aš pamačiau, kad priešais mus ateina A su mūsiškiais. Nebebuvo kur dėtis, jie mus pamatė. A visada sveikindamasis mane apkabindavo, J pažiūrėjo keistai, bet nieko nesakė. Aš pristačiau visiems J kaip savo vaikiną, nors ir bijojau. Išgirdus šią žinią, A veidas persimainė, bet viskas tuo ir baigėsi. Nuėjome visi savo keliais. Paėjėjus toliau aš pasakiau J:

-Mes turime pasikalbėti, - vos galėjau sulaikyti ašaras...

Nuvažiavome pas mane namo. Draugė buvo išvažiavusi. Padariau kavos ir trumpam išėjau į kitą kambarį. Nenorėjau, kad jis matytų mane verkiančią... Kai nusiraminau - grįžau. Pasiėmiau puodelį mėtų arbatos, atsisėdau priešais J ir viską jam papasakojau. Absoliučiai viską. Nepavyko nugalėti savęs ir pradėjau verkti. Jausmas buvo toks lyg dar kartą pergyvenčiau visą tą košmarą, buvo siaubinga. J kurį laiką sėdėjo prieš mane netekęs žado, vėliau atsisėdo arčiau ir apkabino mane. Aš visa drebėjau... Atsisėdome ant sofos, jis mane apkabino, užklojo pledu... Jis nieko neklausinėjo, jautė kaip man sunku viską jam pasakoti, jis tik klausėsi. Jis sužinojo viską. Pasakiau jam, kad dabar jis turi saugotis, nežinia ką A gali padaryti dėl to. Jaučiausi visiška bejėgė...

Visada Jūsų, O.

Beginning

Taip ir gyvenau kurį laiką, mane graužė sąžinė ir dar kažkokie kiti negeri jausmai. Draugai sakė, kad pasikeičiau, pasidariau tyli, rami, akys taip nebeblizgėjo kaip seniau. Buvau kaip nesava. Paranoja vis dar tesėsi, visada visko bijojau, bet ko gero veltui. Tada, aišku, taip neatrodė. Mano visas gyvenimas tapo paprasčiausiu egzistavimu. Negalėjau visko taip paprastai pamiršti. Tiesiog nekenčiau vyrų... Atgimdavo vis blogesni prisiminimai, ne tik iš to laikotarpio, bet iš tolimesnės praeities. Geriausio draugo mirtis, tėčio išėjimas, beprasmiška mylimo vaikino netektis, visos praeities nelaimės išlindo vienu metu...

Vieną dieną susiruošiau vykti į miestą su reikalais. Tai buvo retas atvejis tuo metu. Išėjau iš savo laiptinės, ėjau link mašinos. Tik atidarius dureles pajutau kažkieno rankas man ant liemens. Pradėjau paniškai drebėti, lėtai atsisukau pažiūrėti kas tai. Laimei, atsisukusi išvydau didelę mano, praktiškai naujo, kaimyno šypseną. Pavadinkime jį J. Jis gyveno netoli manęs jau kurį laiką, bet aš jį retai matydavau. Pamatęs mano akis, kupinas siaubo, jis kiek atsitraukė, bet vis taip pat žaviai šypsojosi. Nusišypsojau ir aš. Neatsiminiau kada taip buvo. Jis norėjo mane kažkur pakviesti, bet pasakiusi, kad skubu išvažiavau. Žinojau apie jį nemažai, nes jis kadaise mokėsi su mano labai gera drauge vienoje mokykloje ir jie buvo gana geri draugai. Dar ilgai J mane taip gąsdindavo kieme, net pradėjau prie to priprasti. Jis taip bandė mane įkalbėti kur nors su juo nueiti. Po visų tų įvykių man mažiausiai ko reikėjo, tai vaikino. Ilgai išsisukinėjau, bandžiau rasti pasiteisinimų, bet vieną vakarą jo žvilgsnis mane įkalbėjo...

Buvo labai šaltas rudens vakaras. Po to supratau, kad apsirengiau tikrai ne pagal oro sąlygas. Bet tiek to. Visą dieną tam ruošiausi, labiausiai tai morališkai, vis dvejojau. Galiausiai paskambinau gerai draugei (pavadinkime ją B), tai kuri pažinojo J. Papasakojau situaciją, ji mane nuramino. J mane nusivedė pavakarieniauti. Buvo labai švelnus, dėmesingas, mane pralinksmino. Tą vakarą su juo man buvo gera. Po to ėjome pasivaikščioti į miestą. Pasidarė šalta, jis mane apgaubė savo švarku. Buvau labai pasiilgus paprasčiausio vyriško švelnumo. Po to J palydėjo mane namo... Net draugė, su kuria gyvenau, sakė, kad mane jau senai matė tai besišypsančią...

Nuoširdžiai, O.