My life is gone

Bandžiau suvokti kas vyksta. Vis dar negalėjau patikėti, kad tai nutiko būtent jam. Jis . . . jis buvo visas mano gyvenimas. Mes jau buvome pradėję šeimą. O dabar . . . viskas subyrėjo į šipulius. Policija sakė, kad avarija įvyko dėl greičio viršijimo ir neatsargaus vairavimo slidžiame kelyje. Bet aš netikėjau tuo. Numaniau kas prie to nagus prikišęs . . . Kaip galėdama greičiau nuvažiavau į ligoninę pas J. Pirmiausia pamačiau jo mamą. Ji sėdėjo šalia palatos, žiūrėjo į vieną tašką, o ašaros pačios jai bėgo iš akių . . . Aš pribėgau prie jos ir apsikabinau. Abi apsikabinusios tylėjome ir verkėme. Nuėjau pas J į palatą. Jis ten gulėjo, prijungtas prie visokių aparatų, be jokių gyvybės ženklų. Pamačius jį tokį prieš akis prabėgo visas tas laikas praleistas kartu su juo. Aš tikėjau, kad jis atlaikys tai . . .

Kiekvieną dieną budėdavau prie J lovos, tikėjausi, laukiau, kada jis pabus iš komos. Gydytojai teikė mažai vilčių, kad jis išgyvens.  Galvojau apie mus, apie mūsų būsimą vaikelį . . . Ir pagaliau, vieną vakarą jis pabudo. Mane pamatęs nusišypsojo ir pasakė: „Myliu Tave gyvenime mano“ -  tada atėjo gydytojai ir man teko išeiti. Patikėjau,kad jam pagerėjo. Po kiek laiko gydytojai išėjo iš palatos ir pasakė, kad jis mirė. Išgirdusi tai pasijutau labai blogai ir nualpau. Atsibudau ligoninėje, beveik parą prabuvau be sąmonės. Pamačiau seselę, ji žiūrėjo į mane pilnomis gailesčio akimis. Supratau, kad dar kažkas nutiko. Tiesa. Aš netekau vaikelio . . . Per  parą netekau visos savo gyvenimo prasmės . . .

Nuoširdžiai, O



My world is nothing without you

Su kiekviena diena mylėjau J vis labiau ir labiau. Susikūrėme savo naują gyvenimą, savo buitį. Norėjome užmiršti viską kas mus skaudino ir neleido laimingai gyventi. Bandžiau kaip galima labiau atsiriboti nuo praeito gyvenimo etapo, bet viskas buvo ne taip lengva. A vis bandydavo mane supykdyti su J, bet jam nepavykdavo, per daug mes vienas kitą mylėjome. Ir A negalėjo pakęsti šios minties . . .

Vieną savaitgalį, mano draugai pasikvietė mane su J pas juos pasisvečiuoti. Ši mano draugė su savo vyru ir vaikeliu man buvo tobulos šeimos pavyzdys (draugė I, jos vyras M). Nepamenu net kiek laiko jie išbuvo kartu, bet žinau, kad labai ilgai. Po to susituokė ir susilaukė vaikučio. I man visada buvo kaip sesė, visada patardavo, paguosdavo, kai reikėjo tai ir į protą atvesdavo. Mylėjau ją nežmoniškai. M visada man buvo kaip vyresnysis brolis. Patardavo vyriškais klausimais, padėdavo atsikratyti nepageidaujamų pažinčių. Jie abu mano širdyje užėmė ypatingą vietą.
Tą savaitgalį su jais ir dar pora kitų draugų praleidome nuostabiai. Jie mums parodė kiek džiaugsmo gali suteikti gyvenimas šeimoje ir vaikučio auginimas.
Grįžę namo su J prašnekėjome apie tai visą naktį, kol galiausiai nusprendėme: Norime vaikelio. Praėjus daugiau nei mėnesiui, mūsų svajonė tapo labai realia. Aš turėjau vaikelį po savo širdimi.

Mes buvome neapsakomai laimingi žinodami, kad tuoj būsime tėveliai. Vakarais ilgai kalbėdavomės, kurdavome nuostabius ateities planus, su nekantrumu laukėme tos dienos kai išvysime vaikelį.

Vieną vakarą labai užsimaniau kažko saldaus, todėl su J kartu išsikepėme pyragą. Gaminimas su juo man visada suteikdavo labai daug laimės. Padengiau gražiai stalą, uždegiau žvakių. Tikėjomės praleisti puikų vakarą. Prisismaližiavę sugalvojome pažiūrėti filmą. Apsikloję dekiu, romantiškai susiglaudę žiūrėjome filmą.
Pasigirdo skambutis. Kažkas paskambino J. Jis atsistojo, atsiliepė, bet stovėjo šalia manęs. J kalbėjo mažai, skambutis akivaizdžiai jį sunervino. J ištarė: "Tai turi baigtis, pamatysi, aš pasieksiu savo!"- ir padėjo ragelį. Aš paklausiau kas vyksta, o jis tik pasakė, kad jokiu būdu nesijaudinčiau ir kažkur išvažiavo. Mintys nedavė man ramybės: kas skambino, ko norėjo, kur išvažiavo J, kas dabar bus . . . Širdis drebėjo, nerimas mane sukaustė. Minutės slinko taip lėtai, lyg amžinybė. Bandžiau dar skambinti J. Jis neatsiliepė, po to operatorė pasakė, kad jo telefonas išjungtas. Bijojau blogiausio. Visą naktį prasėdėjau ant sofos ir laukiau jo. Paryčiais sulaukiau skambučio. Pamačius, kad skambina J mama man lyg kas suspaudė širdį.
-J . . . J pateko į baisią avariją. Jam labai blogai. Koma. Paskubėk . . .
Negalėjau tuo patikėti, nenorėjau tuo tikėti . . . Tik ne jam. Tai negalėjo nutikti būtent jam. Tik ne tai . . . Bandžiau atsikelti, bet parkritau ant kelių ir ašaros pradėjo tekėti upeliu . . .

Amžinai Jūsų, O

New life

J jau žinojo viską apie mane, bet ištaikęs progą bandydavo klausti įvairių smulkmenų iš mano gyvenimo, dėl ko ir kaip ten patekau. Neturėjau ko nuo jo slėpti. Jam viską sužinojus mūsų santykiai nepasikeitė, o gal netgi sustiprėjo. Vis daugiau ir daugiau laiko praleisdavome kartu. Tikrai labai stipriai jį įsimylėjau. Jaučiau, tai tas mano vienintelis. J taip pat, veiksmais ir žodžiais parodė, kad mane beprotiškai myli. Buvome laimingi kartu. Vienintelė problema tarp mūsų buvo A, tikrai jo bijojau, ne dėl savęs, bet dėl J.

Vieną vakarą nelabai turėjau ką veikti, tai pasisiūliau pasaugoti sesės vaikelį, mano sūnėną. Ji labai apsidžiaugė ir išvažiavo pasilinksminti su savo vyru. Man visada patiko padėti sesei prižiūrėti jos vaikutį. Planavau visą vakarą prabūti dviese su juo, bet man paskambino J ir pasisiūlė prižiūrėti berniuką kartu. Praleidome nuostabų vakarą trise. J labai mylėjo vaikus, pražaidėm su mano sūnėnu visą vakarą, kol jis pats labai nuvargęs pasiprašė į lovytę. Norėjau jį paguldyti, bet J pasakė, kad tai vyrų reikalas ir viskuo pasirūpino jis. Kai sūnėnas užmigo mes pažiūrėjome kažkokį romantinį filmą ir patys nuėjome miegoti. Prieš užmigdama dar pagalvojau,... J būtų nuostabus tėvas...

Aš jau buvau supažindinus J su savo mama ir sese, netgi su tėčiu. Vieną dieną man paskambino tėtis ir pakvietė mane su J atvykti pas jį savaitgalį. Tėtis buvo paruošęs pietus, jis buvo puikus kulinaras. Pašnekėjome apie viską: gyvenimą, praeitį ir ateities planus. Po to jis panoro pašnekėti su J akis į akį. Nujaučiau, kad kažkas yra negerai. Galiausiai jis pranešė baisią žinią. Jam liko gyventi daugiausiai pora mėnesių, jis sunkiai sirgo. Leukemija. Aš negalėjau tuo patikėti. Pradėjau verkti, apkabinau tėtį ir nenorėjau jo paleisti... Tik ne tai, negali būti, tai tik blogas sapnas... Bet tai buvo tikrovė, baisi tikrovė su kuria mano tėtis jau buvo susitaikęs. Liga jau buvo per toli pažengusi, niekas nebegalėjo jam padėti. Jo vienintelis noras buvo susitaikyti su mano mama ir seserimi. Ir aš jam padėjau. Po poros mėnesių jis mirė... Aš vis dar negalėjau su tuo susitaikyti. Praktiškai, jis turėjo tik mane... Man paliko savo namą, bet dar ilgai negalėjau jame būti, buvo tiesiog per daug skaudu...

Po daugiau nei pusės metų, tame name pradėjau daryti remontą ir galiausiai persikėliau gyventi ten su J. Tai buvo mūsų naujo gyvenimo pradžia. Daug toliau nuo senosios mano gyvenamos vietos, truputį toliau miesto, toliau blogų prisiminimų. Nebematydavau savo ex, rečiau reikėdavo susitikti su A ir kitais. Bet A manęs nepaleido, nors ir norėjau viską mesti ir pradėti gyvenimą iš naujo. Aš tiesiog per daug žinojau. Bent jau toks buvo jo argumentas, bet iš tikro jis nenorėjo paleisti manęs, nes kažkuo jam patikau. Ir jis labai pyko, kad elgiausi kaip noriu aš nieko jam nepranešus. Visi turėjo jam paklusti, jis visus valdė. O aš jam pasipriešinau ir dėl to man buvo baisu, kad jis nesiimtų ko nors prieš mus. J mane visiškai suprato dėl to ir palaikė. Neleidau jam į visa tai kištis, nors jis ir norėjo, tai buvo mano problemos kurias sprendžiau pati. Tai vienintelis dalykas dėl kurio nesutarėme.

Nuoširdžiai Jūsų, O.