Beginning

Taip ir gyvenau kurį laiką, mane graužė sąžinė ir dar kažkokie kiti negeri jausmai. Draugai sakė, kad pasikeičiau, pasidariau tyli, rami, akys taip nebeblizgėjo kaip seniau. Buvau kaip nesava. Paranoja vis dar tesėsi, visada visko bijojau, bet ko gero veltui. Tada, aišku, taip neatrodė. Mano visas gyvenimas tapo paprasčiausiu egzistavimu. Negalėjau visko taip paprastai pamiršti. Tiesiog nekenčiau vyrų... Atgimdavo vis blogesni prisiminimai, ne tik iš to laikotarpio, bet iš tolimesnės praeities. Geriausio draugo mirtis, tėčio išėjimas, beprasmiška mylimo vaikino netektis, visos praeities nelaimės išlindo vienu metu...

Vieną dieną susiruošiau vykti į miestą su reikalais. Tai buvo retas atvejis tuo metu. Išėjau iš savo laiptinės, ėjau link mašinos. Tik atidarius dureles pajutau kažkieno rankas man ant liemens. Pradėjau paniškai drebėti, lėtai atsisukau pažiūrėti kas tai. Laimei, atsisukusi išvydau didelę mano, praktiškai naujo, kaimyno šypseną. Pavadinkime jį J. Jis gyveno netoli manęs jau kurį laiką, bet aš jį retai matydavau. Pamatęs mano akis, kupinas siaubo, jis kiek atsitraukė, bet vis taip pat žaviai šypsojosi. Nusišypsojau ir aš. Neatsiminiau kada taip buvo. Jis norėjo mane kažkur pakviesti, bet pasakiusi, kad skubu išvažiavau. Žinojau apie jį nemažai, nes jis kadaise mokėsi su mano labai gera drauge vienoje mokykloje ir jie buvo gana geri draugai. Dar ilgai J mane taip gąsdindavo kieme, net pradėjau prie to priprasti. Jis taip bandė mane įkalbėti kur nors su juo nueiti. Po visų tų įvykių man mažiausiai ko reikėjo, tai vaikino. Ilgai išsisukinėjau, bandžiau rasti pasiteisinimų, bet vieną vakarą jo žvilgsnis mane įkalbėjo...

Buvo labai šaltas rudens vakaras. Po to supratau, kad apsirengiau tikrai ne pagal oro sąlygas. Bet tiek to. Visą dieną tam ruošiausi, labiausiai tai morališkai, vis dvejojau. Galiausiai paskambinau gerai draugei (pavadinkime ją B), tai kuri pažinojo J. Papasakojau situaciją, ji mane nuramino. J mane nusivedė pavakarieniauti. Buvo labai švelnus, dėmesingas, mane pralinksmino. Tą vakarą su juo man buvo gera. Po to ėjome pasivaikščioti į miestą. Pasidarė šalta, jis mane apgaubė savo švarku. Buvau labai pasiilgus paprasčiausio vyriško švelnumo. Po to J palydėjo mane namo... Net draugė, su kuria gyvenau, sakė, kad mane jau senai matė tai besišypsančią...

Nuoširdžiai, O.

Deep into my heart

Buvę visokių berniukų mano gyvenime. Nieko rimto nebuvau atradus, kol supratau, kad kažką jaučiu savo klasiokui, mano geriausiam draugui. Pavadinkime jį D. Kai viską su savimi išsiaiškinau pasiryžau jam pasipasakoti. Jis pasakė, kad senai man jaučia meilę, bet bijojo tai man pasakyti, nes manė, kad tai sugriautų mūsų draugystę. Anaiptol, jau vienuoliktoje klasėje pradėjome draugauti.Ištisai buvome kartu, dviese arba pas grupuotės narius. Viskas buvo idealu, tris metus pradraugavome labai gražiai, bet po to prasidėjo nesutarimai. Jis pradėjo vis dažniau gerti. Kritinis taškas buvo pasiektas kai jis prieš mane pakėlė ranką. Pareiškiau, kad jį palieku. Visą savaitę jis lindo man į akis, atsiprašinėjo visaip kaip galėjo, teisinosi, kad buvo girtas, nesuprato ką darė... Jaučiau, kad vis dar jį myliu, atleidau. ramybė tesėsi gal kokį mėnesį ir vėl tai nutiko. naivu buvo tikėtis, kad jis pasikeitė. Mečiau jį galutinai. Jis dar bandė taikytis gražiuoju, aš nesileidau į kalbas su juo, tada ir prasidėjo viskas. Prasidėjo persekiojimai, užpuolinėjimai. Niekaip nenorėjo man duoti ramybės. Ilgai galvojau kas man galėtų padėti. Nusprendžiau kreiptis į mūsų vadeivą A. Tik jis galėjo suvaldyti D. Bijojau eiti kalbėtis su A dėl to, pasirodo manęs nuojauta neapgavo. Nuėjau pas jį, viską jam išdėsčiau, o jis pasakė tik tiek: "Naktis su manim ir jis daugiau prie tavęs nebelys". Aš pažiūrėjau į jį akimis kuriose atsispindėjo siaubas. Negi jis taip galėjo padaryti... Tas kuris kadaise keršijo už mano nuskriaustą draugę... O dabar pats taip elgiasi... Bandžiau ieškoti kitų išeičių, bet puldinėjimai darėsi vis baisesni, man prasidėjo paranoja, ištisai sėdėdavau namie užsidarius, bijodavau betkokio neaiškaus garso, nežinojau kaip gelbėtis, negalėdavau užmigti,  ištisas dienas verkdavau... Apimta nevilties ryžausi padaryti tai ką sakė A. Paskambinau jam, susitarėm. " Žinojau, kad pasirinksi tinkamą sprendimą, visada mačiau, kad esi protinga, mažute" - pasakė jis. Verkdama namie nemažai išgėriau ir išvažiavau. Atvažiavau pas A, visa drebėjau, jis pasiūlė išgerti. Gėriau daug, kad nieko nejausčiau, nieko neprisiminčiau...Jaučiau kaip kaupiasi ašaros, nenorėjau, kad jis mane pamatytų verkiančią... Nuėjau į tualetą, išsiverkiau, grįžau. " Ateik čia, mažute... " - pasakė. Jis visada taip mane vadino. Turėjau senai suprasti kaip viskas bus. Įvyko tai... Pradėjo ašaros riedėti nevaldomai. Jis neleido man niekur važiuoti tą naktį. Užsirakinau tualete, atsisėdus ant grindų pradėjau verkti, drebėti... Jis kiek laiko šaukė mane, bet aš nesiklausiau... Nenorėjau to prisiminti, bet vis tos mintys lindo į galvą... Visą naktį prabuvau ten su ašaromis ir siaubu akyse... Ryte išėjau iš ten, jis mane pasitiko su šypsena, mane nukratė šiurpas. Jis pasakė "Dabar viskas bus sutvarkyta, mažute". Pasiūlė papusryčiauti kartu, bet pamelavau, kad skubu ir greitai grįžau namo. Draugė buvo susirūpinusi kur buvau dingusi... Ilgai pragulėjau karštoje vonioje ir nuėjau į lovą. Buvau išsekusi, norėjau neprisiminti, reikėjo poilsio. Tos mintys vis nedavė man ramybės. Su ašaromis akyse pagaliau užmigau. Tokia mano būsena tesėsi ilgai. Niekur nėjau, su niekuo nesusitikinėjau, su niekuo nekalbėjau, nieko nenorėjau matyti. Kai pagaliau ryžausi išeiti iš namų, pamačiau D. Matėsi, kad jis nukentėjęs... Šlubavo, antakis ir lūpa prakirsti, fanaras... Tai A darbas... D jam nepakluso... Jis į mane tik pažiūrėjo ir iš karto nuėjo, nieko nesakęs...

Nuoširdžiai Jūsų, O.